IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger / Benediktas XVI

LITURGIJOS DVASIA
Ávadas
Vilnius: „Katalikø pasaulio leidiniai“, 2012. – 192 p.

Ið vokieèiø kalbos vertë Gediminas Þukas


Plaèiau leidëjø puslapyje >>

Leidëjams leidus, skelbiame knygos pratarmæ ir I dalies pirmàjá skyriø.

Pratarmë

Vienas ið mano pirmøjø skaitiniø, pradëjus teologijos studijas 1946 m. pradþioje, buvo plona Romano Guardinio pirmoji knygelë „Apie liturgijos dvasià“, pasirodþiusi per 1918 m. Velykas ir pradëjusi abato Ildefonso Herwegeno leistà serijà Ecclesia orans. Paskui jà vis perleisdavo ið naujo. Šá nedidelá raðiná pagrástai galima laikyti liturginio sàjûdþio Vokietijoje pradþia. Ta knyga esmingai prisidëjo, kad bûtø ið naujo atrastas liturgijos groþis, joje glûdintys turtai, epochas pranokstanti didybë ir suvokta, jog liturgija yra gaivinanti Baþnyèios ðerdis ir krikðèioniðkojo gyvenimo centras. Ji paskatino imtis pastangø ðvæsti liturgijà „esmiðkiau“ (mëgstamas Guardinio þodis), vadovaujantis jos vidiniu reikalavimu bei vidiniu pavidalu mokytis suprasti jà kaip paèios Šventosios Dvasios ákvëptà ir vadovaujamà Baþnyèios maldà, kurios metu Kristus visada ið naujo priartëja prie mûsø, áþengia á mûsø gyvenimà.

Norëèiau pateikti palyginimà, kuris, kaip ir visi palyginimai, daug kuo netikslus, bet vis dëlto padeda suprasti. Galima sakyti, kad anuometinë – 1918-øjø – liturgija tam tikru atþvilgiu priminë freskà, kuri buvo iðsaugota sveika, taèiau beveik visai uþdengta vëlesnio daþø sluoksnio: Miðiole, pagal kurá liturgijà ðvæsdavo kunigai, atrasdavai jos visà nuo iðtakø iðaugusá pavidalà, taèiau tikintiesiems já iðvysti daugiausia trukdë privaèios maldos nuostatai ir formos. Liturginis sàjûdis ir galutinai Vatikano II Susirinkimas atidengë freskà, ir akimirkà likome uþburti jos spalvø bei figûrø groþio. Taèiau ilgainiui jai ëmë kenkti klimatinës sàlygos, taip pat tam tikros restauracijos ar konstrukcijos; iðkilo pavojus, kad ji bus sunaikinta, jei skubiai nebus imtasi bûtinø priemoniø, kaip sustabdyti kenksmingà poveiká. Þinoma, jos nevalia vël uþdaþyti, taèiau privalu pradëti jà gerbti, mëginti suprasti jos iðtarà ir tikrovæ, kad jos atidengimas netaptø pirmàja galutinës netekties pakopa.

Šia knyga, kurià dabar pateikiu vieðuomenei, kaip tik ir norima padëti ágyti toká naujà supratimà. Jos esminës intencijos visiðkai sutampa su tikslais, kuriø anuomet savo raðiniu siekë Guardinis. Todël sàmoningai parinkau pavadinimà, iðkart primenantá ðá liturgijos teologijos klasikà. Tik tai, kà Guardinis po Pirmojo pasaulinio karo atliko visiðkai kitokiame istoriniame kontekste, dabar teko perkelti á dabartiniø klausimø, vilèiø ir pavojø aplinkà. Kaip Guardiniui, taip ir man èia rûpi ne moksliniai ginèai ar tyrimai, bet pastangos padëti suprasti tikëjimà ir deramai ágyvendinti jo pagrindinæ raiðkos formà liturgijoje. Jei knyga naujaip duotø pradþià kaþkam, kas primintø „liturginá sàjûdá“, pastûmëtø liturgijos ir jos teisingo iðorinio bei vidinio ðventimo link, ketinimas, paakinæs mane imtis ðio darbo, bûtø su kaupu pasiektas.

Roma, 1999-ieji, Šventojo Augustino ðventë
KARDINOLAS JOSEPH RATZINGER

I dalis. APIE LITURGIJOS ESMÆ

1 skyrius.  Liturgija ir gyvenimas: apie liturgijos vietà tikrovëje

Kas, tiesà sakant, yra liturgija? Kas joje vyksta? Kokià tikrovæ èia aptinkame? XX a. treèiajame deðimtmetyje siûlyta liturgijà suvokti kaip „þaidimà“. Pirma, liturgija, kaip ir þaidimas, turi savo taisykles, kuria savà pasaulá, pradedantá galioti, kai á já áþengiama, ir paskui, þinoma, vël pranykstantá, kai „þaidimas“ pasibaigia. Þaidimas, nors ir prasmingas, kartu esàs betikslis ir kaip tik todël kaþkiek gydo, negana to, iðlaisvina, nes ið kasdieniø tikslø ir jø prievartos pasaulio iðveda á betikslybæ, taigi kuriam laikui atleidþia mus nuo visko, kas slegia mûsø darbo pasaulyje. Þaidimas, taip sakant, esàs kitas pasaulis, laisvës oazë, kur akimirkà galime leisti savo egzistencijai laisvai tekëti; ðitaip akimirkai iðtrûkti ið kasdienybës galios bûtina, kad ástengtume pavilkti jos naðtà. Èia yra tiesos, taèiau tokio apibûdinimo nepakanka. Mat tada bûtø nesvarbu, kà ten þaidþiame. Visa, kas pasakyta, galima taikyti bet kuriems þaidimams, kur dël neiðvengiamos vidinës bûtinybës laikytis taisykliø labai greitai iðsirutulioja sava naðta ir atsiranda naujø tikslø: nesvarbu, kà turësime prieð akis, ðiandiená sporto pasaulá, ðachmatø èempionatus ar kokius nors kitokius þaidimus – visur iðryðkëja, kad þaidimas, jei nenorima nunirti á grynai tuðèià laiko leidimà, ið visiðkai kitoniðko antipasaulio arba nepasaulio netrukus virsta savo dësnius turinèiu pasaulëliu.

Paminëtinas dar vienas þaidimo teorijos aspektas, jau priartinantis mus prie liturgijos ypatingos esmës: vaikø þaidimas daug kuo primena savotiðkà gyvenimo anticipacijà, vëlesniam gyvenimui rengianèias pratybas, bet be gyvenimui bûdingos naðtos ir rimtumo. Tad liturgija galëtø reikðti, kad iki tikrojo gyvenimo, kurio link norëtume þengti, mes ið tikro visi liekame vaikai ar bet kuriuo atveju turëtume tokie likti; liturgija tada bûtø visiðkai kitoks uþbëgimas á prieká, visiðkai kitokios iðankstinës pratybos – preliudija bûsimo amþinojo gyvenimo, pasak Augustino, nuausto, kitaip negu dabartinis, ne ið poreikio ir bûtinybës, bet ið visiðkai laisvo dovanojimo ir davimo. Tada liturgija ið naujo þadintø mûsø tikràjá vaikiðkumà, atvirumà bûsimajai didybei, ið tikrøjø dar nepasiekiamai suaugusiojo gyvenimu, bûtø ápavidalinta vilties forma, kuri jau dabar ið anksto parodytø bûsimà tikràjá gyvenimà bei mokytø mus teisingo – laisvës, netarpiðko ryðio su Dievu ir gryno atvirumo vienas kitam – gyvenimo. Tada liturgija pranaðingø laisvës þymiø áspaustø ir tariamai tikram kasdienybës gyvenimui, iðsklaidytø slegianèias átampas ir leistø dangui suspindëti þemëje.

Þaidimo teorijà pasukus tokiu kampu, iðryðkëja esminis liturgijos skirtingumas nuo bendrøjø þaidimø, kur veikiausiai visada gyvuoja tikrojo „þaidimo“, visiðkai kitokio pasaulio, pasaulio, kur susilietø tvarka ir laisvë, ilgesys. Áprastiniam þaidimui bûdingo pavirðutiniðkumo ir kartu vëlgi tikslingumo arba ir þmogiðku poþiûriu visiðko tuðtumo atþvilgiu tada aikðtën iðkyla iðminties „þaidimo“, apie kurá kalbama Biblijoje ir kurá galima sieti su liturgija, ypatingumas bei kitoniðkumas. Taèiau ðiuos metmenis dar reikia uþpildyti turiniu, nes bûsimojo gyvenimo mintis kol kas iðniro tik kaip miglotas postulatas, o þvilgsnis á Dievà, be kurio „bûsimasis gyvenimas“ bûtø tik dykuma, liko dar visiðkai neapibrëþtas. Tad siûlyèiau ásibëgëti dar kartà, ðákart atsispiriant nuo konkretaus bibliniø tekstø turinio.

Pasakojimuose apie Izraelio iðëjimo ið Egipto prieðistoræ ir apie patá iðëjimà atsiskleidþia du skirtingi iðëjimo tikslai. Vienas, mums visiems þinomas, pasiekti Paþadëtàjà þemæ, kur Izraelis kaip laisva ir nepriklausoma tauta galiausiai gyventø ant savo þemës turëdamas saugias sienas. Bet prie ðio tikslo nekart ðliejamas ir antrasis. Pradinis Dievo ásakymas faraonui skamba taip: „Leisk mano tautai eiti, kad galëtø mane pagarbinti dykumoje“ (Ið 7, 16). Šie þodþiai: „Leisk mano tautai eiti, kad galëtø mane pagarbinti“, menkai besiskirianèiais variantais pakartojami keturis kartus, t. y. per visus faraono susitikimus su Moze ir Aaronu (plg. Ið 7, 26; 9, 1; 9, 13; 10, 3). Rutuliojantis deryboms su faraonu, tikslas konkretizuojamas. Faraonas linksta á kompromisà. Jam atrodo, kad ginèijamasi dël izraelieèiø kulto laisvës, kurià jis ið pradþiø suteikia tokiu pavidalu: „Eikite, atnaðaukite savo Dievui aukà ðiame kraðte“ (Ið 8, 21). Taèiau Mozë atkakliai tikina, kad kultas, koká ásakë Dievas, neatsiejamas nuo iðëjimo. Jo vieta esanti dykuma: „Mes turime nueiti trijø dienø kelià á dykumà ir atnaðauti aukà Vieðpaèiui, savo Dievui, kaip jis mums ásako“ (8, 23). Po tolesniø rykðèiø faraonas pasiûlo platesná kompromisà. Dabar leidþia, kad kultas vyktø taip, kaip nori dievybë, tai yra dykumoje, taèiau pageidauja, kad iðkeliautø tik vyrai, o moterys, vaikai ir gyvuliai liktø namuose Egipte. Jis suponuoja áprastinæ kulto praktikà, kai aktyvûs kulto subjektai yra tik vyrai. Taèiau Mozë dël kulto pobûdþio negali derëtis su svetimais valdovais, kulto negali palenkti politiniams kompromisams: kulto bûdas nëra politiniø derybø klausimas, kulto matas glûdi jame paèiame, t. y. jis gali bûti tvarkomas tik remiantis Apreiðkimo matu – Dievu. Todël atmetamas ir treèias, labai dosnus valdovo siûlomas kompromisas, kad kartu gali traukti ir moterys su vaikais. „Tik jûsø kaimenës ir bandos turi èia pasilikti“ (10, 24). Mozë atsako, kad pasiimtini ir galvijai, nes „mes dar neþinome, kà panaudoti mûsø Vieðpaèiui pagarbinti, kol ten nenueisime“ (10, 26). Èia niekur apie Paþadëtàjà þemæ nekalbama, vienintelis iðëjimo tikslas, atrodo, tëra garbinimas, galimas tik pagal Dievo matà ir todël nepavaldus politinio kompromiso þaidimo taisyklëms.

Izraelis iðkeliauja ne kad bûtø tauta kaip kitos, bet kad tarnautø Dievui. Iðëjimo tikslas – dar neþinomas Dievo kalnas, tarnavimas Dievui. Galima bûtø paprieðtarauti, jog derybose su faraonu á kultà atkakliai apeliuota taktiniais sumetimais. Tikrasis ir galiausiai vienintelis iðëjimo tikslas buvæs ne kultas, o þemë – tikrasis paþado Abraomui turinys. Nemanau, kad taip tvirtinant atsiþvelgiama á tekstuose vyraujantá rimtumà. Ið esmës þemës ir kulto prieðprieðinimas beprasmis: þemë duodama, kad bûtø tikrojo Dievo garbinimo vieta. Vien þemës turëjimas, vien nacionalinë autonomija nuþemintø Izraelá iki visø tautø lygio. Toks tikslas neatitiktø ypatingo iðrinkimo: Teisëjø ir Karaliø knygose pateikiama visa istorija, dar kartà pakartojama ir ið naujo aiðkinama Kronikø knygose, kaip tiktai rodo, kad þemë, kaip tokia, vis dar lieka neapibrëþtas gëris, tikruoju gëriu, tikra iðpildyto paþado dovana virstantis tik tada, kai ten vieðpatauja Dievas, kai þemë egzistuoja ne kaip kokia nors autonominë valstybë, bet kaip klusnumo erdvë, kur ágyvendinama Dievo valia ir per tai gimsta teisingas þmogaus egzistencijos bûdas. Bet þvilgsnis á Biblijos tekstà leidþia mums dar tiksliau apibrëþti abiejø iðëjimo tikslø santyká. Klajojantis Izraelis po trijø dienø dar nesuþino (kaip skelbë pokalbyje su faraonu), kokios aukos nori Dievas. Bet tai nutinka treèià mënesá po iðëjimo ið Egipto, to mënesio „pirmàjà dienà“, kai „izraelieèiai atëjo á Sinajaus dykumà“ (Ið 19, 1). Treèià dienà Dievas nuþengia ant kalno virðûnës (19, 16. 20). Tada Dievas prabyla tautai, deðimèia ðventø þodþiø (20, 1–17) apreiðkia jai savo valià ir per Mozæ sudaro sandorà, sukonkretintà ligi smulkmenø reglamentuoto kulto pavidalu. Taip pasiekiamas faraonui nurodytas iðkeliavimo á dykumà tikslas: Izraelis iðmoksta garbinti Dievà paties Dievo norimu bûdu. Nuo to garbinimo neatskiriamas kultas, liturgija tikràja ðio þodþio prasme, bet su juo taip pat susijæs ir gyvenimas pagal Dievo valià, bûtina teisingo garbinimo dalis. „Dievo ðlovë yra gyvas þmogus, bet þmogaus gyvenimas yra regëti Dievà,“ – kartà yra pasakæs ðventasis Ireniejus (Adv. haer. IV 20, 7), tiksliai ávardydamas tai, kas turëta galvoje per susitikimà ant kalno dykumoje: tikrasis Dievo garbinimas galiausiai yra paties þmogaus gyvenimas, teisingai gyvenantis þmogus, bet gyvenimas tikruoju gyvenimu tampa tik tada, kai formuojamas þvilgsnio á Dievà. Kultas skirtas tà þvilgsná ágalinti ir per tai suteikti gyvenimà, kuris virsta garbe Dievui.

Mûsø klausimui svarbûs trys dalykai: prie Sinajaus kalno tauta gavo ne tik nurodymus dël kulto, bet ir visa apimanèià teisës ir gyvenimo tvarkà. Tauta be bendruomeninës teisinës tvarkos negali gyventi. Ji sugriautø save anarchija, kuri yra laisvës parodija, laisvës panaikinimas kiekvieno beteisiðkumu, kuris savo ruoþtu daro já nelaisvà. Sinajaus sandoros tvarkoje – tai antras dalykas – tarp savæs susipynæ trys aspektai – kultas, teisë, etosas: tai tos sandoros didybë, bet ir ribotumas, iðryðkësiantis Izraeliui pereinant á pagoniø Baþnyèià, kur ði sampyna bus iðardyta sukuriant erdvæ daugialypiams teisiniams pavidalams ir daugialypëms politinëms santvarkoms. Taèiau po ðio bûtino perskyrimo, naujaisiais laikais neiðvengiamai atvedusio á visiðkà teisës sekuliarizacijà ir panorusio ið teisëkûros visiðkai paðalinti þvilgsná á Dievà, nevalia uþmirðti, kad ðios trys plotmës ið tikrøjø esmingai susijusios vidiniu ryðiu: teisë, nesiremianti morale, virsta neteise; moralë ir teisë, kylanèios ne ið þvilgsnio á Dievà, paþemina þmogø, nes ið jo atima aukðèiausià matà ir aukðèiausià galimybæ, nuneigia þvilgsná á begalybæ ir amþinybæ: toks tariamas iðlaisvinimas pasmerkia asmená vyraujanèios daugumos diktatûrai, atsitiktiniams þmogiðkiesiems matams, kurie já galiausiai neiðvengiamai ima prievartauti. Taip prisiartiname prie treèio momento, mus vël gràþinanèio á iðeities taðkà, prie kulto ir liturgijos esmës klausimo: þmogiðkøjø dalykø tvarka, nepaþástanti Dievo, þmogø sumenkina. Todël kultas ir teisë galiausiai iki galo neperskiriami: Dievas turi teisæ á þmogaus atsakà, á patá þmogø, ir kur ði Dievo teisë visiðkai pranyksta, sugriûva ir þmogaus teisinë tvarka, nes jai trûksta kertinio akmens, ant kurio laikosi visuma.

Kà gi tai dabar reiðkia mûsø klausimui dël dviejø iðëjimo tikslø, klausimui, kuriam galiausiai rûpi liturgijos esmë? Na, pasidaro aiðku, kad tai, kas po klajoniø po dykumà nutiko sustojus prie Sinajaus kalno, steigia þemës uþëmimo prasmæ. Sinajus nëra tarpinë stotelë, taip sakant, poilsis pakeliui á tikràjá tikslà, bet dovanoja vidinæ þemæ, be kurios iðorinë þemë liktø negyvenama. Þemë Izraeliui tikra dovana tapti gali tiktai todël, kad jis per sandorà bei joje glûdinèià Dievo teisæ buvo ásteigtas kaip tauta ir gavo bendràjà teisingo gyvenimo formà. Sinajus iðlieka þemëje; prarandant jo tikrovæ, ið vidaus prarandama ir þemë, ligi pat iðvarymo á tremtá. Kai tik Izraelis atsimeta nuo Dievo teisingo garbinimo, nuo Dievo atsigræþia á stabus – pasaulio galybes ir vertybes, – visada sunyksta ir laisvë. Jis gali gyventi savo þemëje ir kartu bûti kaip Egipte. Vien nuosavos þemës ir valstybës turëjimas nesuteikia laisvës, tai gali virsti ðiurkðèia vergija; taèiau su visiðka teisës netektimi galiausiai prarandama ir þemë. Kad faraonui kaip vienintelis iðëjimo tikslas pateikiamas „tarnavimas Dievui“, laisvë deramai garbinti Dievà ið tikrøjø yra tikrasis iðëjimo turinys, liudija visa Penkiaknygë: ðio tikrojo „kanono kanone“, Izraelio Biblijos ðerdies, visas veiksmas vyksta ne ðventojoje þemëje. Jis baigiamas dykumos pakraðtyje, „anapus Jordano“, kur Mozë dar kartà apibendrindamas pakartoja Sinajaus þinià. Tada ir paaiðkëja, kas yra kiekvienos bûties þemëje pagrindas, bendro ir laisvo gyvenimo sàlyga – stovëjimas Dievo teisëje, kai þmogiðkieji dalykai deramai surikiuojami remiantis Dievu ir kreipiant juos á Dievà.

Dar kartà paklauskime, kà tai reiðkia mûsø problemai? Pirmiausia pasidaro aiðku, kad „kultas“, suprantamas jo tikruoju platumu ir gilumu, pranoksta liturginio vyksmo ribas. Jis galiausiai aprëpia visà þmogaus gyvenimo tvarkà Ireniejaus pasakymo prasme: þmogus, gyvendamas þvilgsniu á Dievà, tampa Dievo paðlovinimu, taip sakant, iðkelia Dievà ðvieson (o tai ir yra kultas). Ir prieðingai, teisë ir etosas, jei nesiðaknija liturginiame centre ir nëra jo ákvëpti, persiskiria. Tad kokià tikrovæ atrandame liturgijoje? Pirmiausia galime pasakyti: kas ið tikrovës sàvokos iðstumia Dievà, tas realistas yra tik tariamai. Jis abstrahuojasi nuo to, kame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Tai reiðkia: tik tada, kai santykis su Dievu teisingas, tvarkingi gali bûti ir kiti þmogaus santykiai – þmoniø tarpusavio ir su kita kûrinija. Teisë – jau matëme – steigia laisvæ ir bendrystæ; garbinimas, t. y. teisingas laikysenos Dievo atþvilgiu bûdas, savo ruoþtu steigia teisæ. Šià áþvalgà dabar galime iðplësti dar vienu þingsniu: garbinimas, kulto, santykio su Dievu tinkamas bûdas, steigia tinkamà þmogaus egzistencijà pasaulyje; ji tokia yra kaip tik per tai, kad pranoksta kasdienybës gyvenimà leisdama mums dalyvauti „dangaus“, Dievo pasaulio, egzistavimo bûde ir dieviðkojo pasaulio ðviesai suspindëti mûsajame. Šia prasme kultas – kaip minëjome analizuodami „þaidimà“ – tikrai iðsiskiria anticipacijos pobûdþiu. Juo nuvokiamas galutinesnis gyvenimas, kaip tik taip suteikiant dabartiniam gyvenimui jo matà. Gyvenimas, kuriame tokios anticipacijos trûktø, kuriame dangus neprasiskirtø, bûtø slegiantis ir tuðèias. Todël nëra ir visiðkai bekulèiø visuomeniø. Juk net ryþtingai ateistinës, materialistinës sistemos sukûrë naujas kulto formos, kurios, þinoma, tëra tik miraþas ir pompastiðku pagyrûniðkumu bergþdþiai mëgina dangstyti savo niekybæ.

Taip prisiartiname prie paskutinio pasvarstymo. Þmogus negali kulto tiesiog „pasidaryti“; jei Dievas nesirodo, jo pastangos tuðèios. Mozës þodþiuose faraonui: „Mes dar neþinome, kà panaudoti mûsø Vieðpaèiui pagarbinti, kol ten nenueisime“, iðties aikðtën iðkyla pagrindinis visos liturgijos dësnis. Jei Dievas nesirodo, þmogus, akinamas viduje jam áspaustos Dievo nuovokos, þinoma, gali statyti altorius „neþinomam Dievui“ (plg. Apd 17, 23), gali màstymu stiebtis Jo link, mëginti grabaliodamasis prie Jo artintis, bet tikroji liturgija suponuoja, kad Dievas atsako ir parodo, kaip galime Já garbinti. Nuo jos neatskiriamas koks nors tam tikro pavidalo „ásteigimas“. Liturgija negali kilti ið mûsø fantazijos, mûsø paèiø kûrybiðkumo – tada ji liktø tik ðûksniu á tamsà ar vien savæs patvirtinimu. Liturgija suponuoja konkretø Prieðais Esantájá, mums pasirodantá ir todël suteikiantá kryptá mûsø egzistencijai.

Kad kultas negali bûti bet koks, Senajame Testamente nekart labai átaigiai paliudijama. Niekur ðitai taip dramatiðkai neiðryðkëja, kaip pasakojime apie aukso verðá (arba tiksliau: jautukà). Šis vyriausiojo kunigo Aarono vadovaujamas kultas jokiu bûdu neturëjo tarnauti pagoniø stabams. Atsimetimas subtilesnis. Atvirai nepereinama nuo Dievo prie stabø, bet tariamai pasiliekama prie to paties Dievo: norima paðlovinti Dievà, iðvedusá Izraelá ið Egipto, ir tikima, kad Jo slëpiningà galià tinkamai atvaizduoja jautuko pavidalas. Lyg ir viskas gerai, tikriausiai ritualas taip pat atitiko nurodymus. Ir kartu tai atsimetimas nuo Dievo á stabmeldystæ. Šá iðoriðkai ið pradþiø kone nepastebimà nuopuolá lemia du dalykai. Pirma, nusiþengimas draudimui nesidirbdinti paveikslø: neregimo, tolimo ir slëpiningo Dievo nepajëgiama pakelti. Jis nutempiamas þemyn prie savæs, á tai, kas sava, ámanoma ásivaizduoti ir suprantama. Tad kultas yra nebe kopimas prie Jo, bet Dievo nutraukimas þemyn á tai, kas sava: Jis turi bûti èia, kai tik Jo prireikia, ir toks, kokio reikia. Þmogus naudojasi Dievu ir, nors iðoriðkai to nesimato, ið tikrøjø iðkelia save virð Dievo. Taip jau perëjome prie antro dalyko: tai savo paties ágaliojimu grástas kultas. Mozei per ilgai nesirodant ir dël to paèiam Dievui tapus neprieinamam, jis tada tiesiog atsitempiamas. Tad toks kultas virsta ðvente, kurià sau kelia pati bendruomenë; jame ji patvirtina tik pati save. Dievo garbinimas tampa sukimusi apie save: pavalgyti, iðgerti, pasilinksminti. Šokis aplink aukso verðá yra ðio savæs paties ieðkanèio kulto, virstanèio savotiðku banaliu pasitenkinimu, ávaizdis. Pasakojimu apie aukso verðá áspëjama saugotis savavaliðko ir egocentriðko kulto, kai galiausiai rûpi ne Dievas, bet siekiama ið to, kas sava, susikurti nedidukà alternatyvø pasaulá. Taèiau tada liturgija tikrai tampa tuðèiu laiko leidimu. Arba dar blogiau: sakralia skraiste prisidengusiu atsimetimu nuo gyvojo Dievo. Taèiau tada galiausiai laukia nusivylimas, tuðtumos jausmas. To iðlaisvinimo, ávykstanèio visur, kur tikrai susitinkama su gyvuoju Dievu, nebeiðgyvenama. 

© UAB „Katalikø pasaulio leidiniai“, 2012